Geležinkelio g. 39
Šv. Stepono bažnyčia, vėlyvojo renesanso statinys. Stovi į pietus nuo senamiesčio, tarp pramoninių kiemų. Bažnyčia orientuota iš vakarų į rytus, vienanavė, lotyniško kryžiaus plano, su puapskrite apsida ir stačiakampe zakristija. Abipus prieangio (iš vakarų pusės) ir prie zakristijos šliejasi cilindrinės laiptinės. Viduje kryžminiai skliautai su ramstinėmis arkomis. Sienos plytų mūro, tinkuotos. Stogas dengtas čerpėmis.
Šv. Stepono bažnyčios architektūra išsiskiria kitų Vilniaus šventovių tarpe manieristinėmis fasadų dekoro formomis. Pagrindinis (vakarų) fasadas simetrinis, originalios kompozicijos. Vidurinę jo dalį sudaro buvusio trijų aukštų bokšto (sugriauto 1794 m.) liekana, dabar pasibaigianti prie trikampio frontono apačios. Prie buvusio bokšto su dviem šoniniais bokšteliais (jo apačioje buvo prieangis) šonų yra laiptinių iškyšos. Kitus fasadus skaido sudvejinti piliastrai, remiantys platų antablementą. Tarp piliastrų yra aukšti langai su segmentinėmis arkomis ir keturkampės su pusapskričiais galais nišos. Navos ir transepto galuose yra yra trikampiai aukšti frontonai su plačiais klasicistiniais karnizais. Bažnyčios viduje išliko vėlyvojo baroko plastiški trijų tarpsnių altoriai. XIX a. pradžioje Didįjį dviejų tarpsnių altorių puošė šv. Stepono ir šv. Juozapo paveikslai. Pastarasis buvo priskiriamas Simono Čechavičiaus teptukui. Viename iš koplyčių altorių buvusį „Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo” paveikslą nutapė Pranciškus Smuglevičius ar jo mokinys.
Spėjama, kad Šv. Stepono bažnyčia, viena iš pirmųjų Vilniaus priemiesčių mūrinių šventovių, su prie jos buvusia medine Šv. Lozoriaus vardo špitole, buvo pastatyta 1600 m. ir greta jos įsteigtos kapinės. Čia buvo laidojamos maro ir badmečio aukos. Statybos iniciatorius buvo jėzuitas kun. Simonas Visockis, darbams finansuoti organizavęs tarp miestiečių lėšų rinkliavą. Bažnyčia įrengta gana sparčiai: jau 1604 m. joje vyko šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmės. Prie Šv. Stepono bažnyčios veikė mokykla.
1612 m. miestiečiai Andrijonas ir Emarcijona Viežbickiai savo lėšomis atstatė naują, jau mūrinę špitolę, numatytą 24 ligoniams, ir įrengė joje 3 koplyčias. Pirmasis bažnyčios siluetas pavaizduotas 1648 m. Frydricho Getkanto sudarytame Vilniaus gynybinių įtvirtinimų plane. Per 1655 metų karą bažnyčia nukentėjo nuo gaisro, o špitolė buvo sugriauta. Pastaroji buvo atstatyta tik 1673 m.
1715 m. Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis Šv. Stepono bažnyčią atidavė savo įkurtai ligonius slaugančiai rokitų vienuolijai. Vyskupo paskirtas ir pirmasis vienuolyno viršininkas (Vyresnysis brolis) - kun. Karolis Liutkevičius, Šv. Stepono bažnyčios klebonas. 1717 m. prie bažnyčios pristatyta Šv. Roko koplyčia vienuoliams, bažnyčia atnaujinta, Šv. Lozoriaus špitolė praplėsta. Vienuoliai šalia buvusiųjų įsteigė Rokitų kapines Vilniaus varguomenei laidoti. Šias kapines juosė mūrinė tvora su vartais.
1752 m. bažnyčią perėmė Marijos gyvenimo kongregacijos seserys (marijavitės). Dar 1737 m. rugsėjo 5 d. popiežiaus Klemenso XII leidimu buvo įsteigtas ir ant špitolės sklypo joms pastatytas pusiau medinis, pusiau mūrinis vienuolynas. Vienuolyno steigėjas ir fundatorius buvo tuometinis Šv. Stepono bažnyčios klebonas kun. J. S. Turčinovičius (?-1773). 1739 m. Vilniaus vyskupas M. Zenkevičius, o 1752 m. balandžio 15 d. ir popiežius Benediktas XIV, patvirtino kun. Turčinovičiaus parengtus kongregacijos įstatus. Vilniuje per pirmuosius 30 kongregacijos veiklos metų buvo atversta daugiau kaip 400 neofičių, daugiausia žydžių mergaičių. Prie vienuolyno veikė neturtingų mergaičių mokykla. 1770 m. panaikinus vienuoliją vienuolynas buvo uždarytas, tačiau jau 1788 m. vėl atkurtas. Vilniaus vyskupas J. I. Masalskis, vėl patvirtinęs vienuoliją, pripažino jos fundacinį turtą, be to, atidavė seserims Šv. Lozoriaus špitolę. Per 1794 metų sukilimą, rusams bombarduojant miestą, buvo sugriauta zakristija, sunaikinta daug interjero elementų. Atnaujinus vienuolyno veiklą, marijavitės pradėjo rūpintis 1794 m. gaisro metu nukentėjusiais vienuolyno pastatais ir bažnyčia. Ansamblio atstatymo darbus paspartino per Vilnių pravažiuojančio caro Pavlo I dovana - 3000 sidabro rublių. Pastatytas naujas vienaukštis dviejų korpusų mūrinis vienuolynas ir oficinos našlaitėms (architektas Grabovskis). XVIII a. pab. abejos kapinės buvo sujungtos, išplėstos ir 1798. VII. 8 iškilmingai pašventintos. Šventinimo iškilmėse pamokslą pasakė Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis. Nuo 1798 vadinamos viešosiomis Šv. Stepono kapinėmis.
1801-1806 metais bažnyčios rekonstrukcijai vadovavo architektas Pjetras de Rosis. Prie kapinių vartų iškilo varpinė. Atnaujinami ir remontuojami pastatai buvo ir vėliau, ypač po 1812 m. karo, kai nukentėjo visa posesija. 1820 m. iš pagrindų restauruota bažnyčia, kapinės perduotos karmelitams. XIX a. I pusėje jose laidojo žymius vilniečius, kunigus.
1864 m. gruodžio 12 d. caro įsaku marijavičių vienuolynas buvo uždarytas, pastatai pritaikyti kalėjimui, o vienuolės perkeltos į benediktinių vienuolyną prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Bažnyčios pastatai buvo naudojami miesto kalėjimui iki pat 1914 metų.
Vilniaus gub. v-ba, aiškindama, kad kapinės atsidūrė miesto ribose, arti gyv. namų, 1866.V.29 ir 1868.XII.7 Vilniaus policmeisteriui nurodė kapines uždaryti. Vėliau laidota tik išimtiniais atvejais šeimų kapavietėse.
Kapinių tyrinėtojas Liudvikas Albertas Zaštautas 1885 užrašė antkapių, bažnyčios eksterjero ir interjero antkapinių lentų 96 įrašus. Liucijono Uzemblos žmona Marija šį sąrašą 1937 papildė dar 6 antkapių įrašais.
Šv. Stepono bažnyčia, vėlyvojo renesanso statinys. Stovi į pietus nuo senamiesčio, tarp pramoninių kiemų. Bažnyčia orientuota iš vakarų į rytus, vienanavė, lotyniško kryžiaus plano, su puapskrite apsida ir stačiakampe zakristija. Abipus prieangio (iš vakarų pusės) ir prie zakristijos šliejasi cilindrinės laiptinės. Viduje kryžminiai skliautai su ramstinėmis arkomis. Sienos plytų mūro, tinkuotos. Stogas dengtas čerpėmis.
Šv. Stepono bažnyčios architektūra išsiskiria kitų Vilniaus šventovių tarpe manieristinėmis fasadų dekoro formomis. Pagrindinis (vakarų) fasadas simetrinis, originalios kompozicijos. Vidurinę jo dalį sudaro buvusio trijų aukštų bokšto (sugriauto 1794 m.) liekana, dabar pasibaigianti prie trikampio frontono apačios. Prie buvusio bokšto su dviem šoniniais bokšteliais (jo apačioje buvo prieangis) šonų yra laiptinių iškyšos. Kitus fasadus skaido sudvejinti piliastrai, remiantys platų antablementą. Tarp piliastrų yra aukšti langai su segmentinėmis arkomis ir keturkampės su pusapskričiais galais nišos. Navos ir transepto galuose yra yra trikampiai aukšti frontonai su plačiais klasicistiniais karnizais. Bažnyčios viduje išliko vėlyvojo baroko plastiški trijų tarpsnių altoriai. XIX a. pradžioje Didįjį dviejų tarpsnių altorių puošė šv. Stepono ir šv. Juozapo paveikslai. Pastarasis buvo priskiriamas Simono Čechavičiaus teptukui. Viename iš koplyčių altorių buvusį „Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo” paveikslą nutapė Pranciškus Smuglevičius ar jo mokinys.
Spėjama, kad Šv. Stepono bažnyčia, viena iš pirmųjų Vilniaus priemiesčių mūrinių šventovių, su prie jos buvusia medine Šv. Lozoriaus vardo špitole, buvo pastatyta 1600 m. ir greta jos įsteigtos kapinės. Čia buvo laidojamos maro ir badmečio aukos. Statybos iniciatorius buvo jėzuitas kun. Simonas Visockis, darbams finansuoti organizavęs tarp miestiečių lėšų rinkliavą. Bažnyčia įrengta gana sparčiai: jau 1604 m. joje vyko šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmės. Prie Šv. Stepono bažnyčios veikė mokykla.
1612 m. miestiečiai Andrijonas ir Emarcijona Viežbickiai savo lėšomis atstatė naują, jau mūrinę špitolę, numatytą 24 ligoniams, ir įrengė joje 3 koplyčias. Pirmasis bažnyčios siluetas pavaizduotas 1648 m. Frydricho Getkanto sudarytame Vilniaus gynybinių įtvirtinimų plane. Per 1655 metų karą bažnyčia nukentėjo nuo gaisro, o špitolė buvo sugriauta. Pastaroji buvo atstatyta tik 1673 m.
1715 m. Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis Šv. Stepono bažnyčią atidavė savo įkurtai ligonius slaugančiai rokitų vienuolijai. Vyskupo paskirtas ir pirmasis vienuolyno viršininkas (Vyresnysis brolis) - kun. Karolis Liutkevičius, Šv. Stepono bažnyčios klebonas. 1717 m. prie bažnyčios pristatyta Šv. Roko koplyčia vienuoliams, bažnyčia atnaujinta, Šv. Lozoriaus špitolė praplėsta. Vienuoliai šalia buvusiųjų įsteigė Rokitų kapines Vilniaus varguomenei laidoti. Šias kapines juosė mūrinė tvora su vartais.
1752 m. bažnyčią perėmė Marijos gyvenimo kongregacijos seserys (marijavitės). Dar 1737 m. rugsėjo 5 d. popiežiaus Klemenso XII leidimu buvo įsteigtas ir ant špitolės sklypo joms pastatytas pusiau medinis, pusiau mūrinis vienuolynas. Vienuolyno steigėjas ir fundatorius buvo tuometinis Šv. Stepono bažnyčios klebonas kun. J. S. Turčinovičius (?-1773). 1739 m. Vilniaus vyskupas M. Zenkevičius, o 1752 m. balandžio 15 d. ir popiežius Benediktas XIV, patvirtino kun. Turčinovičiaus parengtus kongregacijos įstatus. Vilniuje per pirmuosius 30 kongregacijos veiklos metų buvo atversta daugiau kaip 400 neofičių, daugiausia žydžių mergaičių. Prie vienuolyno veikė neturtingų mergaičių mokykla. 1770 m. panaikinus vienuoliją vienuolynas buvo uždarytas, tačiau jau 1788 m. vėl atkurtas. Vilniaus vyskupas J. I. Masalskis, vėl patvirtinęs vienuoliją, pripažino jos fundacinį turtą, be to, atidavė seserims Šv. Lozoriaus špitolę. Per 1794 metų sukilimą, rusams bombarduojant miestą, buvo sugriauta zakristija, sunaikinta daug interjero elementų. Atnaujinus vienuolyno veiklą, marijavitės pradėjo rūpintis 1794 m. gaisro metu nukentėjusiais vienuolyno pastatais ir bažnyčia. Ansamblio atstatymo darbus paspartino per Vilnių pravažiuojančio caro Pavlo I dovana - 3000 sidabro rublių. Pastatytas naujas vienaukštis dviejų korpusų mūrinis vienuolynas ir oficinos našlaitėms (architektas Grabovskis). XVIII a. pab. abejos kapinės buvo sujungtos, išplėstos ir 1798. VII. 8 iškilmingai pašventintos. Šventinimo iškilmėse pamokslą pasakė Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis. Nuo 1798 vadinamos viešosiomis Šv. Stepono kapinėmis.
1801-1806 metais bažnyčios rekonstrukcijai vadovavo architektas Pjetras de Rosis. Prie kapinių vartų iškilo varpinė. Atnaujinami ir remontuojami pastatai buvo ir vėliau, ypač po 1812 m. karo, kai nukentėjo visa posesija. 1820 m. iš pagrindų restauruota bažnyčia, kapinės perduotos karmelitams. XIX a. I pusėje jose laidojo žymius vilniečius, kunigus.
1864 m. gruodžio 12 d. caro įsaku marijavičių vienuolynas buvo uždarytas, pastatai pritaikyti kalėjimui, o vienuolės perkeltos į benediktinių vienuolyną prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Bažnyčios pastatai buvo naudojami miesto kalėjimui iki pat 1914 metų.
Vilniaus gub. v-ba, aiškindama, kad kapinės atsidūrė miesto ribose, arti gyv. namų, 1866.V.29 ir 1868.XII.7 Vilniaus policmeisteriui nurodė kapines uždaryti. Vėliau laidota tik išimtiniais atvejais šeimų kapavietėse.
Kapinių tyrinėtojas Liudvikas Albertas Zaštautas 1885 užrašė antkapių, bažnyčios eksterjero ir interjero antkapinių lentų 96 įrašus. Liucijono Uzemblos žmona Marija šį sąrašą 1937 papildė dar 6 antkapių įrašais.
Šv. Stepono kapinių koplyčioje buvo palaidotas pirmasis Vilniaus un-to literatūros ir retorikos katedros profesorius, literatas Dovydas Pilchovskis (1735–1803). Kapinėse palaidoti: Vilniaus un-to filos. profesorius Angelas Daugirdas (1776–1835), med. profesoriai Andrius Matusevičius (1760–1816) ir Mykolas Renjė (1723–1800), astr. prof. Ignotas Reška (1758–1830), matematikas Grigalius Kniaževičius (1734–1804), literatas ir pedagogas Dominikas Cezaris Chodzka (1795–1863). archil. Žozefas Pusjė (m. 1821), filosofas Juozapas Vladislovas Bichovecas (1778–1845), astronomas, Vilniaus observatorijos direktorius Mykolas Hlušnevičius (1797–1862), aktoriai Juozapas Rogovskis (1776–1846) ir Adelė Chominska (Šuškevič, g. 1827 arba 1829, m. 1859), muzikos mokytojas Francišekas Šteiningeris ir kiti. Čia galėjo būti palaidotas ir archit. Laurynas Stuoka-Gucevičius (1753–1798). Tiksli architekto palaidojimo vieta nežinoma, nes Vilniaus bažnyčių mirimo metrikų knygose jo mirties įrašo nerasta. XIX a. I pusėje ir viduryje archit. Karolis Podčašinskis, lenkų archeologas Adomas Honoris Kirkoras, M. Kaminskis rašė, jog Stuoka-Gucevičius palaidotas Misionierių (dabar Rasų) kapinėse, tačiau tuo metu (1798) šių kapinių dar nebuvo. Kad architektas palaidotas Šv. Stepono kapinėse, pirmasis 1864 nurodo jo giminaitis Stanislovas Kostrovickis. Žurnale „Tygodnik Ilustrowany“ jis rašo, kad tai rodąs Stuokos-Gucevičiaus sūnaus pastatytas antkapis. Nenustatyta, kada Šv. Stepono bažnyčios p. fasade buvo įmūryta Stuokos-Gucevičiaus memorialine lenta; galimas dalykas, ji perkelta iš jo antkapio kapinėse. 1885 ji ten jau buvo, nes jos įrašą tais metais užrašė Liudvikas Albertas Zaštautas. Po 1945, kuriantis gamyklai, lenta dingo. 1988 bažnyčios pietiniame fasade, senosios vietoje, įmūryta nauja memorialinė lenta.
1926 m. buvusio vienuolyno pastatuose įsikūrė akmenskaldžių cechas, o dalis prie bažnyčios buvę kapinės tapo statybinių medžiagų aikštele. 1928 bažnyčia buvo perduota saleziečiams. Jie 1929 taip pat dalį kapinių sunaikino. Šios dalies antkapius sukrovė kapinių nuošalėje, o sklype įrengė sporto aikšteles vaikams. Vienuoliai sutvarkė ir prižiūrėjo kapinių koplyčią.
Šiose kapinėse buvę palaidota daug žymių žmonių, jų tarpe ir garsūs architektai - Vilniaus klasicizmo kūrėjas L. Gucevičius (bažnyčios pietiniame fasade yra jo memorialinė lenta) ir J. Pusje. 1940 išleistame žinyne ,,Vilnius ir jo apylinkės“ rašoma, kad Šv. Stepono kapinėse seniai nebelaidojama, todėl jos yra labiausiai užmirštos Vilniaus kapinės.
1944 m. bažnyčią Vilniaus valdžia atidavė cemento gamyklai. Gamyklai kuriantis, išlikusi kapinių teritorija buvo išlyginta, antkapiai ir jų nuolaužos išvežta ir panaudota keliui į aerouostą tiesinti. Nuo 1950m. bažnyčioje buvo sandėliuojamos medžiagos, šiuo laikotarpiu pastato interjeras buvo suniokotas labiau nei per karus, gaisrus ir plėšimus. Tik 1967 m. didelėmis pastangomis ji buvo įtraukta į vietinės reikšmės paminklų sąrašą.
1975-76 metais suremontuoti bažnyčios fasadai. Vėliau buvusi šventovė yra Jaunimo teatro žinioje.
Kultūros paveldo departamentas Šv. Stepono bažnyčios fasadų konservavimo ir restauravimo darbams skyrė 100 tūkst. litų. 2005 metų rudenį pradėta bažnyčios restauracija. Net trys restauratorių įmonės ėmėsi atnaujinti vieną seniausių sostinės bažnyčių. Per tris metus buvo baigtas pirmasis pastato restauravimo etapas – pašalinus 300 kvadratinių metrų viršutinio tinko sluoksnio, buvo atidengti sgrafitinio ornamento fragmentai skliaute, apsidinėje dalyje, ant karnizų ir frizo.Taip pat atstatytas vienas iš dviejų bokštelių, kurį papuošė naujas metalinis kryžius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą